Meilė kuri pakeitė mane.
Mokykloje buvau populiarus. Mažai su kuo skaičiausi, man nelabai svarbu kaip jausis kiti, svarbu kaip atrodau aš.. Ar esu kietas ir populiarus daugumos mokinių akyse. Kartą su savo bičiuliais išėjome iš matematikos kabineto.. Ėjome kaip visada.. Užimdami beveik visą koridorių, tyčiodamiesi iš visų mėmių, kuriomis mes laikėme gerai besimokančius ar nors kiek iš pilkos masės išsiskiriančius mokinius. Sutikę vieną tokį moksliuką, atėmėm jo kuprinę, pradėjome ja mėtytis. Aš nubėgau į priekį, į laiptų aikštelę, gaudžiau man sviestą kuprinę. Nepavyko jos sugaudi, bet man prisilietimas nukreipė ją tiesiai į merginą, kuri sėdėjo ant turėklų... Viskas vyko labai greitai. Ji nukrito, pribėgau prie turėklų, ji gulėjo ir net nerėkė, taip pat nejudėjo.. Pribėgo mano bičiuliai, jie juokėsi ir tyčiojosi iš merginos gulinčios ant žemės. O aš buvau kitoks, žiūrėjau į ją.. Buvau sumišęs, išsigandęs.. Net pats nežinau kaip tada jaučiausi.
Merginos tėvai kreipėsi į teismą. Kadangi aš paskutinis liečiau kuprinę pagrindinis kaltinamasis buvau aš. Draugas kuris metė kuprinę visą kaltę suvertė man.. Aš nesigyniau.. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad aš jį vis dar laikiau savo DRAUGU.
Mergina susižalojo stuburą, neaišku kiek laiko negalės vaikščioti. Už tokį suluošinimą teismas manęs labai nebaudė. Gal teisėja manyje ką nors įžvelgė.. Ji skyrė tik baudą, pusę merginos gydimo išlaidų. Vienas iš argumentų buvo toks - ,,Nukentėjusioji sėdėjo ant laiptų turėklų"...
Po teismo aš nevažiavau namo su tėvais, jie ant manęs rėkė, grasino namų areštu ir panašiai, bet man buvo nė motais. Tiesiog išėjau. Ėjau miestu.. Kiekvienas neįgaliųjų įėjimas į pastatus, kiekvienas ženklas stovėjimosi aikštelėje taip pat skirtas neįgaliesiems man priminė tą merginą..
Jau prieš teismą sužinojau kur ji gyvena. Nusprendžiau eiti ten ir tiesiog pasikalbėti su ja.
Pasibeldžiau į duris, jas atidarė jos tėtis: aukštas, stambus ir skustagalvis. Tą akimirką aš truputėli išsigandau, nes jai jis tik norėtų, jis galėtų mane perlaužti per pus. Bet jis tiesiog ramiai pasisveikino ir paklausė kuo gali padėti. Nespėjau nė prasižioti, kai pro jį prasibrovė smulkutė moteris, labai panaši į savo dukrą.. Tokių pačių didelių, žydrų akių. Ji vos pamačiusi mane trenkė, man į veidą.. Rėkė ir trankė.. Skaudėjo, bet nesipriešinau tik stengiausi neprarasti pusiausvyros ir nenuvirsti. Vyras ją švelniai apkabino, atitraukė nuo manęs ir kartu atsisėdo ant žemės, atsirėmė į sieną. Moteris apsikabino vyrą ir pradėjo verkti..
Atsisėdau prieš juos, jaučiau kaip dega mano veidas, jaučiau kaip iš prakirstos lūpos bėga kraujas, bet pradėjau kalbėti.. Pasakojau kaip aš gailiuosi, kaip norėčiau, jog visas jos skausmas pereitų man, prisiekinėjau, kad jų dukrai padėsiu viskuo kuo galėsiu.. MALDAVAU, kad jie leistų man pasikalbėti su ja. Tėtis linktelėjo ir parodė, kad eičiau į vidų, o patys pasiliko sėdėti vienas kito glėbyje.
Užlipau į antrą aukštą ir užėjau į jos kambarį. Ji gulėjo ant lavos, prie atidaryto lango.. Ji viską matė ir girdėjo todėl be jokios nuostabos žiūrėjo į mane ir laukė kas bus. Aš stovėjau ir žiūrėjau į ją, ji taip pat nenuleido žvilgsnio. Nebežinojau ką daryti, norėjau verkti, norėjau būti jos vietoje..
- Labas.
Pasisveikinau. Jai užteko vos išgirsti mano balsą ir ji pradėjo verkti. Aš verkiau kartu.. Kai truputi nurimome aš pradėjau atsiprašinėti ir prisiekinėti, kad dabar ji sulauks visokeriopos mano pagalbos. Ji nenorėjo manęs klausytis, purtė galvą ir prašę, kad aš išeičiau. Mačiau, kad dabar jai sunku mane matyti todėl išėjau.
Ryte jau laukiau prie jos namų, norėjau padėti jai įlipti į mašiną ar į autobusą, bet jos tėtis viską padarė už mane. Tas pats buvo ir mokykloje, apie savaitę jos tėtis lankė mokyklą kartu su ja, padėdavo, kol galiausiai jam baigėsi atostogos ir jis sutarė su mokyklos ūkvedžiu, kad jis jai padės.
Pirma jos diena mokykloje be tėčio. Visi jau buvo kur kas drąsesni, nes nebebuvo stambaus skustagalvio, net gi kartas nuo karto pasakydami kokią nors repliką apie jos negalę. Vos tik ją pamatęs aš nubėgau prie jos, pasisveikinau, paklausiau ar jai reikia pagalbos, bet ji nieko neatsakė, tiesiog stengėsi mane apvažiuoti. Aš ėjau greta jos ir vis stengiausi ją prakalbinti.
-Ei tu! Gražūs ratai!
Išgirdau šią frazę.. Pribėgau prie vaikino kuris ją pasakė, smogiau jam į veidą, jis parkrito, pradėjau jį spardyti.. Mane greit atplėšė nuo jo.. Aš nubėgau prie Gretos (toks buvo tos merginos vardas) ir toliau ją lydėjau į pamoką.
Tai kartojosi kiekvieną dieną. Lydėdavau ją, atidarydavau kabinetų duris ir kibdavau į atlapus, bet kuriam kuris ją kaip nors įžeisdavo. Greta po truputi ji pradėjo bendrauti su manimi. Priimti mano pagalbą. Iš jos beveik niekas nebesityčiodavo, pradėjau ją lydėti iki namų, jos tėvai į mane nebežiūrėdavo taip piktai, net apsikeitėme telefonų numeriais.
Vieną šeštadienį sulaukiau jos skambučio, jai reikėjo pagalbos. Jos katinas,kuris buvo jos numylėtinis, išbėgo lauk, ji nenorėjo, kad jis pasiklystų,o tėvų namie nebuvo. Nuvažiavau pas ją, sugavau katiną ir mes jau ramiai sėdėjome jos kambaryje ir šnekučiavomės.. Tada aš supratau vieną dalyką.. Ji mane pradėjo traukti ne kaip žmogus kuriam reikia pagalbos, o kaip kažkas daugiau.. Negalėjau apibūdinti to jausmo.. Tiesiog norėjau būti kartu su ja..
Atėjo vasara... Į mokyklą nebereikėjo.. Ji išvažiavo į sanatoriją. Rašiau sms žinutes ir skambinau kiekvieną dieną. Ji grįžo, pasirodo ir ji buvo manęs pasiilgusi taip pat kai ir aš jos. Bendravome toliau, vedžiausi ją į kiną į įvarius koncertus, VISUR. Stengiausi, kad ji patirtų visavertę vasarą.
Aš mačiau, kad ji su manimi bendrauja jau kitaip, pasipasakoja skaudžius dalykus, juokauja, erzina mane. Kuo toliau tuo labiau man ji patiko. Nebenorėjau to slėpti ir mačiau ženklų, kad gal būt ir aš jai patinku, bet bijojau, bijojau jai prisipažinti..
Vieną vakarą pažiūrėję filmą gulėjome ant sofos, ji savo galvą padėjo ant mano krutinės. Pradėjome kalbėtis apie praeities meiles, simpatijas.
- Žinai ką? Tu man patiki. Noriu būti su tavim..
Nors savo galvoje buvau pasiruošęs ilgą kalbą kurioje pilna gražių žodžių, gražių frazių apie tai kaip ji man patinka, bet tą akimirką viską buvau pamiršiąs. Todėl teko prisipažinti taip.
- BŪSIM.
Tai pasakiusi ji pažiūrėjo man į akis, nusišypsojo ir pabučiavo. Supratau, kad ir aš jai PATINKU! Nuo to vakaro mes ėmėme bendrauti kaip pora, vaikščioti į pasimatymus ir panašiai. Bet kartais jos vežimėlis man primindavo kas buvo praeityje, ką aš padariau... Kildavo įvairiausių minčių, kad aš jos nevertas, ji verta geresnio.. Ji buvo graži, bendraujanti, jautri ir nepaisant vežimėlio susilaukdavo kitų vaikinų dėmesio.
Vieną dieną ji man parašė žinutę: ,,Esu parke, atvažiuok". Skambinau, bet ji neatsiliepė. Išsigandau.. Gal jai kažkas atsitiko?
Per kelias minutes nusigavai iki parko.. Ėjau takeliu ir žvalgiausi.. Niekur jos NEBUVO.
Kažkas pribėgo ir manę apsikabino.. Tai buvo Greta.. Ji vaikščiojo.. Atsisėdome parke, ji man pasakojo, kad vaikščioti pradėjo jau prieš keletą savaičių, bet bijojo man pasakyti, nes galvojo, kad aš su ja vien dėl to, kad jaučiausi skolingas ir nebenorėsiu būti su ja kai ji pasveiks.
-Tai kas dabar bus, kai aš vaikštau?
Ji į mane žiūrėjo taip kaip aš tą vakarą kaip prisipažinau savo jausmus jai, tokiu pat baimės ir vilties kupinu žvilgsniu.
- BŪSIM.
Tai pasakęs, pažiūrėjau jai į akis ir pabučiavau ją.
Autorius V.M.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą